Kodel religija? Nuo kada ir kaip?
Esu čia rašęs 2012 m. savo istoriją: http://ortodoksas.blogspot.com/2012/11/mano-kelias-i-baznycia.html . Dabar pridėčiau prie to pridėčiau, jog mano susidūrimas su religija prasidėjo slankiojant po Bhagavad Gitą, Rytų raštus, tada žvilgsnis krypo į žydų mistiką, kabalą ir, galų gale, į Evangeliją. Filosofiškai: nuo marksizmo prie scholastikos, nuo jos - prie Martino Buberio ir atgal prie scholastikos. Pradžioje kvapą gniaužė grynas okultizmas, vėliau per malonę atėjo nuolankumas ir akys krypo vis „žemiau“.
Įraše tame dar nedrįsau kalbėti apie egzistencines patirtis. O jų būta visokių. Ko gero, didžiausią įtaką man darė susidūrimai su neteisybe ir su mirtimi. Nuo mažens buvau radikalus neteisingumo priešas, norėjosi pertvarkyti pasaulį taip, kad jame nebūtų neteisybės. Mirties klausimas yra opus, nes mirtis viską nureikšmina - jei po mirties nėra atpildo, tai viskas galima.
Manau, kad atpildas yra ir tai galima patirti. Protingas priežastis tikėti Dievu esu apžvelgęs čia - http://ortodoksas.blogspot.com/2014/04/kodel-verta-tiketi-dievu-kas-yra-nuodeme.html
Aš manau, jog posūkį į religiją skatino pojūtiniai dalykai. Skaitydamas Bibliją, kabalą ir kt. mačiau, kad tekstai kalba apie realią duotybę, kuri gali būti patirta. Religija kalba apie tam tikrą tikrovę, kuri bent jau tikrai yra asmeniškai patiriama, nuo žmogaus nepriklausoma - kalba apie ją netobulai.Tik klausimas, ar tos jėgos, apie kurias kalba religija, kyla iš žmogaus, iš pasaulio ar iš Dievo, iš anapusybės.
Pasakysiu šabloniškai,man žinomi tik du keliai, per kuriuos gali atsiverti Dievas - malda ir atgaila (atsivertimas). Ką tai reiškia? 1. Jei žmogus nori bendrauti su Dievu, Dievas save atveria. Kaip t. T. Hopko siūlo, galima pradėti nuo paprasčiausios maldos - kiekvieną vakarą, tuo pačiu metu, pasakyti „Dieve, padaryk ką nors mano gyvenime“ ar tiesiog ko nors prašyti konkretaus. Laikui bėgant pamatysime, kad gyvenimas atitinkamai keičiasi; 2. Atsivertimas (metanoia)-kaip pastebėjo protestantų biblistas Treadwell Walden, tai - kone svarbiausia Biblijos samprata. Šv. Simeonas Naujasis Teologas rašė, jog „atsivertimas - tai vartai į Dievo Karalystę“. Atsivertimą dažnai iššaukia egzistenciniai patyrimai - susidūrimas su mirtimi, liga, abejonė, nuostaba. Meta-noia reiškia pažodžiui proto (nous) pasikeitimą, „apsigalvoti, pakeisti savo nusistatymą“. Atsiverčiame kai ėję viena gyvenimo kryptimi, apsisukame ir pasukame kita. Kai vienus įvykius, kurie iki tol atrodė nekalti, pamatome naujoje šviesoje (pabrėžiu šį žodį) ir jie pasirodo esą neteisingi, kitus, kurie iki tol galbūt atrodė gėdingi, naujoje šviesoje imame regėti kaip teisingus. Kai mes pasiryžtame pervertinti savo gyvenimą, galime įgyti atsivertimo malonę. Žodis„malonė“čia reiškia būtent išorinį poveikį, žmogaus nekontroliuojama vyksmą, kuris kažkokiu būdu perkeičia visą jo mąstymą. Apskritai, žmogaus nekontroliuojamų jėgų žmoguje buvimą gali padėti nustatyti savistaba, savo sąžinės tyrimai. Šiuose punktuose ir mano ats į „kaip
Įraše tame dar nedrįsau kalbėti apie egzistencines patirtis. O jų būta visokių. Ko gero, didžiausią įtaką man darė susidūrimai su neteisybe ir su mirtimi. Nuo mažens buvau radikalus neteisingumo priešas, norėjosi pertvarkyti pasaulį taip, kad jame nebūtų neteisybės. Mirties klausimas yra opus, nes mirtis viską nureikšmina - jei po mirties nėra atpildo, tai viskas galima.
Manau, kad atpildas yra ir tai galima patirti. Protingas priežastis tikėti Dievu esu apžvelgęs čia - http://ortodoksas.blogspot.com/2014/04/kodel-verta-tiketi-dievu-kas-yra-nuodeme.html
Aš manau, jog posūkį į religiją skatino pojūtiniai dalykai. Skaitydamas Bibliją, kabalą ir kt. mačiau, kad tekstai kalba apie realią duotybę, kuri gali būti patirta. Religija kalba apie tam tikrą tikrovę, kuri bent jau tikrai yra asmeniškai patiriama, nuo žmogaus nepriklausoma - kalba apie ją netobulai.Tik klausimas, ar tos jėgos, apie kurias kalba religija, kyla iš žmogaus, iš pasaulio ar iš Dievo, iš anapusybės.
Pasakysiu šabloniškai,man žinomi tik du keliai, per kuriuos gali atsiverti Dievas - malda ir atgaila (atsivertimas). Ką tai reiškia? 1. Jei žmogus nori bendrauti su Dievu, Dievas save atveria. Kaip t. T. Hopko siūlo, galima pradėti nuo paprasčiausios maldos - kiekvieną vakarą, tuo pačiu metu, pasakyti „Dieve, padaryk ką nors mano gyvenime“ ar tiesiog ko nors prašyti konkretaus. Laikui bėgant pamatysime, kad gyvenimas atitinkamai keičiasi; 2. Atsivertimas (metanoia)-kaip pastebėjo protestantų biblistas Treadwell Walden, tai - kone svarbiausia Biblijos samprata. Šv. Simeonas Naujasis Teologas rašė, jog „atsivertimas - tai vartai į Dievo Karalystę“. Atsivertimą dažnai iššaukia egzistenciniai patyrimai - susidūrimas su mirtimi, liga, abejonė, nuostaba. Meta-noia reiškia pažodžiui proto (nous) pasikeitimą, „apsigalvoti, pakeisti savo nusistatymą“. Atsiverčiame kai ėję viena gyvenimo kryptimi, apsisukame ir pasukame kita. Kai vienus įvykius, kurie iki tol atrodė nekalti, pamatome naujoje šviesoje (pabrėžiu šį žodį) ir jie pasirodo esą neteisingi, kitus, kurie iki tol galbūt atrodė gėdingi, naujoje šviesoje imame regėti kaip teisingus. Kai mes pasiryžtame pervertinti savo gyvenimą, galime įgyti atsivertimo malonę. Žodis„malonė“čia reiškia būtent išorinį poveikį, žmogaus nekontroliuojama vyksmą, kuris kažkokiu būdu perkeičia visą jo mąstymą. Apskritai, žmogaus nekontroliuojamų jėgų žmoguje buvimą gali padėti nustatyti savistaba, savo sąžinės tyrimai. Šiuose punktuose ir mano ats į „kaip
Liked by:
Robertina
