Jūsų tekstus ir visus pasisakymus, tiesiog "ryju". Ar galėtumėt rekomenduoti bent keletą pagrindinių šaltinių, geriausių knygų, kurios būtų naudingos jaunai šeimai. Nuo ko pradėti į santykių psichologiją gilintis vyrui? Nemanau, kad bus naudos, jei vienas nuolat tobulins save, tarpusavio bendravimą.
Visos Alan & Barbara Pease knygos apie vyrus ir moteris, John Gray "Marsas ir Venera" - tai bendro pobūdžio knygos nuo ko vertėtų pradėti.
Vyrus paskatinti domėtis šeimos santykiais nelengva, nes juos priverčia domėtis tik rimtos problemos santykiuose su moterimi. Vyrai galvoja, kad jie apskritai viską žino, t.y. visas žinias turi savo galvos "rezervuare". Taip pat jie galvoja, kad šeimos santykiai nėra jų sritis (tam tikra prasme arba iki tam tikro etapo jie yra teisūs). Be to jie žymiai uždaresni santykių tematikos atžvilgiu ir jiems žymiai sunkiau prisipažinti, kad kas nors nesiseka. Todėl su vyrais kalba pradedama visiškai nuo kitos operos. Tai ne manevras - iš tikrųjų objektyviai taip reikia daryti.
Naudos pradėti vienam visada bus - pradedantysis pirmas praregės, pirmas įgis harmoniją pats savyje. O tikros vidinės harmonijos niekas nebegali atimti, net sunkaus charakterio artimasis. O po to pradėjusysis galės harmoniją dalinti visiems aplink. Be to kito kelio ir nėra - t.y. kažkam jau atėjo teisingas laikas persilaužimui, bet tai dar nereiškia, kad ir visiems kitiems aplink būtent dabar irgi laikas būtent šiam mąstymo persilaužimui.
Artimuosius galima pradėti auklėti tik po to, kai tu pats esi "gydytojas išsigydęs save", spinduliuoji pavyzdį, turi bekraštę meilę ir mokytojo kantrybę. Išsigydžius savo charakterį aiškėja, kad nieko aplink nereikia auklėti tokiais kiekiais ir intensyvumu kaip mes bandėme daryti anksčiau. Suaugę žmonės aplink mus patys neša savo gyvenimo kryžius, eina savo sielos trajektorijomis ir etapais. Kai jiems ateina kritinis momentas - tada atsiveria jų ausys ir jie patys laksto visus aplink klausinėdami sprendimo. Kol nėra atėjęs tikslus brandos momentas, kol nėra didžiulės vidinės motyvacijos, alkio žinioms - jokios prasmės nėra aušinti burną auklėjant, nes taip galima pakenkti, pasigaminti sau priešą, savo "auklėjimu" sukelti dar didesnę sumaištį kaip chirurgas neatsargiai besielgiantis su skalpeliu. Dažniausiai toks auklėjimas ne vietoj, ne laiku ir neteisingais būdais ir būna didžiulių šeimos problemų priežastis. Turiu omeny priekaištus.
Norint įtakoti kitą - pirmiau reikia įtakoti save. Galutinis savęs įtakojimo tikslas - stabili vidinė minčių ramybė. Kol ši išminties platforma nėra pasiekta - auklėtojas neturi aiškaus vaizdo ir suvokimo ką ir kaip teisingai auklėti. Kai ramybė pasiekta - artimieji automatiškai bus įtakojami spinduliuojančiu pavyzdžiu, t.y. vyrą mokys pats išmintingas žmonos mąstymas ir elgesys, gyvenimo būdas, bekraštis švelnumas ir atsidavimas. Vyras turėtų būti visiškai niekam tikęs, jei nenorėtų būti kartu su tokia išmintinga žmona, tarnauti, paklusti, dievinti ją.
Visgi jei vyras jau yra "pabudęs", susidomėjęs, atvertomis ausimis - jam pirmiausia reiktų perskaityti Aurimo Guogos knyga "Išdrįskite būti vyriškais" bei Robert Bly "Geležinis Džonas".
Visas čia paminėtas knygas reiktų giliai nuosekliai išsistudijuoti (kaip mokykloje) ir pradėti kelti naujus brandesnius klausimus
Vyrus paskatinti domėtis šeimos santykiais nelengva, nes juos priverčia domėtis tik rimtos problemos santykiuose su moterimi. Vyrai galvoja, kad jie apskritai viską žino, t.y. visas žinias turi savo galvos "rezervuare". Taip pat jie galvoja, kad šeimos santykiai nėra jų sritis (tam tikra prasme arba iki tam tikro etapo jie yra teisūs). Be to jie žymiai uždaresni santykių tematikos atžvilgiu ir jiems žymiai sunkiau prisipažinti, kad kas nors nesiseka. Todėl su vyrais kalba pradedama visiškai nuo kitos operos. Tai ne manevras - iš tikrųjų objektyviai taip reikia daryti.
Naudos pradėti vienam visada bus - pradedantysis pirmas praregės, pirmas įgis harmoniją pats savyje. O tikros vidinės harmonijos niekas nebegali atimti, net sunkaus charakterio artimasis. O po to pradėjusysis galės harmoniją dalinti visiems aplink. Be to kito kelio ir nėra - t.y. kažkam jau atėjo teisingas laikas persilaužimui, bet tai dar nereiškia, kad ir visiems kitiems aplink būtent dabar irgi laikas būtent šiam mąstymo persilaužimui.
Artimuosius galima pradėti auklėti tik po to, kai tu pats esi "gydytojas išsigydęs save", spinduliuoji pavyzdį, turi bekraštę meilę ir mokytojo kantrybę. Išsigydžius savo charakterį aiškėja, kad nieko aplink nereikia auklėti tokiais kiekiais ir intensyvumu kaip mes bandėme daryti anksčiau. Suaugę žmonės aplink mus patys neša savo gyvenimo kryžius, eina savo sielos trajektorijomis ir etapais. Kai jiems ateina kritinis momentas - tada atsiveria jų ausys ir jie patys laksto visus aplink klausinėdami sprendimo. Kol nėra atėjęs tikslus brandos momentas, kol nėra didžiulės vidinės motyvacijos, alkio žinioms - jokios prasmės nėra aušinti burną auklėjant, nes taip galima pakenkti, pasigaminti sau priešą, savo "auklėjimu" sukelti dar didesnę sumaištį kaip chirurgas neatsargiai besielgiantis su skalpeliu. Dažniausiai toks auklėjimas ne vietoj, ne laiku ir neteisingais būdais ir būna didžiulių šeimos problemų priežastis. Turiu omeny priekaištus.
Norint įtakoti kitą - pirmiau reikia įtakoti save. Galutinis savęs įtakojimo tikslas - stabili vidinė minčių ramybė. Kol ši išminties platforma nėra pasiekta - auklėtojas neturi aiškaus vaizdo ir suvokimo ką ir kaip teisingai auklėti. Kai ramybė pasiekta - artimieji automatiškai bus įtakojami spinduliuojančiu pavyzdžiu, t.y. vyrą mokys pats išmintingas žmonos mąstymas ir elgesys, gyvenimo būdas, bekraštis švelnumas ir atsidavimas. Vyras turėtų būti visiškai niekam tikęs, jei nenorėtų būti kartu su tokia išmintinga žmona, tarnauti, paklusti, dievinti ją.
Visgi jei vyras jau yra "pabudęs", susidomėjęs, atvertomis ausimis - jam pirmiausia reiktų perskaityti Aurimo Guogos knyga "Išdrįskite būti vyriškais" bei Robert Bly "Geležinis Džonas".
Visas čia paminėtas knygas reiktų giliai nuosekliai išsistudijuoti (kaip mokykloje) ir pradėti kelti naujus brandesnius klausimus
