Labai abejoju, ar realiai įmanoma padaryti tokią įtaką, jog žmogus atsikratytų rūkymo. Esu beveik įsitikinęs, jog ši priklausomybė atsikratoma tik pačio žmogaus, o kitų įtakojimas greičiau tam kliudo, nei padeda (nenori nuvilti -> nervinies -> palūžti). Aš labai norėčiau padėti visiems draugams ir draugėms mesti rūkyti, tačiau greičiau trukdyčiau jiems, negu padėčiau, kas ir yra bjauriausia. Rūkymo atsikratoma visų pirma dėl savęs, patrauklumo pridavimas/nepridavimas čia visai nesusijęs. Ačiū Dievams, jog mylimoji dar pakenčia mane su šita šlykščia priklausomybe ir laukiu, kada galėsiu ją nudžiuginti atsikratydamas rūkymo ne kažkuriam laikui, o visam gyvenimui. Taip padarysiu mūsų abiejų bendrą gyvenimą gražesniu.
Jeigu nėra mašinų arba labai skubu.
Gerai. Dėl to ir nebegirdėti turbūt. :D
Moteris ir vyras turi būti lygūs ir dalintis atsakomybėmis pagal kompetenciją.
Iš dalies kalbos(tuomet kalbėjau stipriai į ateitį perspektyvoje), iš dalies - planavimas. Dabar turiu ką veikti ir iš esmės rimtai pirmą kartą man jų prireikė prieš pusmetį. Išsilaikysiu po studijų baigimo.
Laptopo, mano.
Neišskiriu jų ir netaikau dvigubų standartų pagal lytį, kurie gan populiarūs pasaulyje. Homoseksualumas yra lytinės tapatybės sutrikimas, kuris buvo dėl politinių priežasčių išbrauktas iš ligų sąrašų. Šalia jo eina ir socialinis-politinis homoseksualizmo judėjimas, kurio aukos visų pirma ir tampa šie sutrikę žmonės. Iš esmės atskiriu ideologija ir žmogų. Prieš žmogų nieko neturiu, jaučiu jam gailestį. Tuo tarpu pasisakau prieš ir jaučiu pasišlykštėjimą tai homoseksualizmo ideologijai, kuri tą žmogų suluošino.
Buvau pamiršęs, kad čia turi anketą.
Ne. Nors tai nėra priešprieša, nes mes ir esame viena sveikiausių baltosios rasės dalių. Tačiau etninė tapatybė yra artimesnė už rasinę.
Neturiu, bet gal ir norėčiau. Tačiau sprendimas turi būti tvirtas.
Norėčiau kažkaip pažymėti gyvenimo tarpsnį, kurį praleidau dalyvaudamas aktyvizme nuo 2007 metų. Greičiausiai kažkas būtų su nacionalizmu, tėvyne.