Kaip Ortodoksų Bažnyčia turėtų reaguoti į biblistikos tyrinėjimų atradimus Šventosios Tradicijos atžvilgiu? Juk dažnai pastarieji būna protestantiškos kilmės. Ar esant naujiems duomenims Šventoji Tradicija gali būti peržiūrima, revizuojama, koreguojama?
Pirmiausia derėtų skirti Bažnyčią kaip mistinį Kristaus Kūną, kaip Šventosios Dvasios gyvenimą žemėje ir Bažnyčią kaip žmogišką įstaigą. Bažnyčia kaip Šventosios Dvasios gyvenimas yra neklystanti, tačiau klysti gali žmonės. Ar buvo istorijoje tokių atvejų, jog daugelis žmonių, tvirtinusių, jog yra krikščionys, klydo ir pripažino savo klaidą? Buvo. IV-ajame amžiuje didžioji dalis žmonių, kurie vadino save krikščionimis, priklausė arijonizmo erezijai. Šv. Atanazas Didysis ir jo sekėjai, įrodinėję, jog arijonizmas - erezija, buvo opozicinė mažuma. Bet jie apgynė savo ortodoksiškumą, tikratikystę ir žmonės grįžo prie Šventosios Tradicijos.
Tas pats buvo ir kai daugelis Bažnyčios narių keliems šimtmečiams atkrito į ikonoklazmo (ikonų niekinimo) ereziją, ir daugybė kitų atvejų. Buvo laikas, kai į ereziją atkrito Romos popiežius, tuomet vis dar vadovavęs Ortodoksų Bažnyčiai - Honorijus I (anatemizuotas Bažnyčios už monergizmo ereziją). Žinoma, ortodoksai tiki, kad popiežiaus paklydimo pavyzdys yra ir Romos katalikybės atsiskyrimas.
Šventoji Tradicija negali būti peržiūrima, ji gali būti tik atrandama. Šventasis Raštas tėra Šventosios Tradicijos dalis, todėl jo tyrimai atskleidžia, kokia yra Šventoji Tradicija. Jeigu būtų užtikrintai įrodyta, kad Ortodoksų Bažnyčioje šiandien jos nariai - žmonės - neteisingai supranta Šventąjį Raštą, reikštų, jog tie žmonės atkrito nuo Šventosios Tradicijos. Nesvarbu, protestantai ar kas tuos tyrimus padarė. Tačiau Bažnyčia yra apdairi ir negali blaškytis pagal kiekvieną naują biblistikos atradimą. Mokslas turi savybę būti nepastovus - tai lemia žmogiškosios Bažnyčios santykį su naujausiais mokslo laimėjimais. Kai juos patikrina laikas, jie inkorporuojami į Bažnyčios praktiką.
Tas pats buvo ir kai daugelis Bažnyčios narių keliems šimtmečiams atkrito į ikonoklazmo (ikonų niekinimo) ereziją, ir daugybė kitų atvejų. Buvo laikas, kai į ereziją atkrito Romos popiežius, tuomet vis dar vadovavęs Ortodoksų Bažnyčiai - Honorijus I (anatemizuotas Bažnyčios už monergizmo ereziją). Žinoma, ortodoksai tiki, kad popiežiaus paklydimo pavyzdys yra ir Romos katalikybės atsiskyrimas.
Šventoji Tradicija negali būti peržiūrima, ji gali būti tik atrandama. Šventasis Raštas tėra Šventosios Tradicijos dalis, todėl jo tyrimai atskleidžia, kokia yra Šventoji Tradicija. Jeigu būtų užtikrintai įrodyta, kad Ortodoksų Bažnyčioje šiandien jos nariai - žmonės - neteisingai supranta Šventąjį Raštą, reikštų, jog tie žmonės atkrito nuo Šventosios Tradicijos. Nesvarbu, protestantai ar kas tuos tyrimus padarė. Tačiau Bažnyčia yra apdairi ir negali blaškytis pagal kiekvieną naują biblistikos atradimą. Mokslas turi savybę būti nepastovus - tai lemia žmogiškosios Bažnyčios santykį su naujausiais mokslo laimėjimais. Kai juos patikrina laikas, jie inkorporuojami į Bažnyčios praktiką.