Dvasingumas ortodoksų tradicijoje yra Dvasios dovanų apraiška žmoguje, tai, kas gimsta kai Dvasia dvelkia žmogaus širdyje. Šventumas - tai statusas, kai žmogus yra išgelbėtas. Žmogus gali būti dvasingas (pvz. vienuolis), turėti daug Dvasios dovanų, tačiau gyvenimo pabaigoje nusidėti be atgailos ir būti pasmerktas. O gali būti visiškai nedvasingas (net nelankantis bažnyčios), tačiau gyvenimo pabaigoje jam lieps išsižadėti Kristaus arba mirti. Bet jis neišsižadės Kristaus ir bus nužudytas dėl Kristaus ,t.y. taps šventuoju kankiniu ir bus išgelbėtas, nors ir nebuvo dvasingas.

---

Šventosios Dvasios dovanos (galia suvokti Dievo Žodį ir Jį aiškinti, galia prabilti kitų tautų kalbomis, galia mokyti ir t.t...) ir jos vaisius (meilė, gailestingumas ir kt.) yra duodami tarnystei, bet ne pagal žmogaus užtarnavimą, o pagal Dievo malonę, veltui. Tų dovanų įgijimas ir yra dvasingumas. Bet jei žmogus jų nenaudoja tarnystei, tai niekada netaps šventas.

View more

Mano nuomonė apie unitus ženkliai nesiskiria nuo nuomonės apie katalikus. Jie yra krikščionys, su kuriais neturime Eucharistinio bendravimo. Unitų gaila dėl jų patirtų neteisybių. Ilgą laiką patys Romos katalikai juos laikė antrarūšiais katalikais, jų reikalus tvarkydavo kongregacija, atsakinga už bendravimą su kitatikiais ir eretikais, iki pat II Vatikano susirinkimo vyko aktyvi unitų latinizacija, Rytų Tradicijos naikinimas. Ir priešingai, simpatijos nekelia unijos sukelti Ortodoksų Bažnyčios persekiojimai LDK ir jų smurtas prieš ortodoksus Ukrainoje nuo XX a. pab. iki šių dienų. Patys Romos katalikai yra pripažinę, kad unitizmas yra netinkamas kelias Eucharistiniam bendrumui atkurti - http://www.vatican.va/roman_curia/pontifical_councils/chrstuni/ch_orthodox_docs/rc_pc_chrstuni_doc_19930624_lebanon_en.html

View more

Nesu pranašas, todėl ar bus sukurtas kalifatas, ar ne, nežinau :) aš manau, kad Vakarų kultūra įspendė save į spąstus ir yra paskendusi beprasmybės tuštumoje bei vertybiniame chaose. Todėl islamas, kuris siūlo aiškiai apibrėžtą ir gana racionalią vertybių sistemą (dar ir sufijų mistiką), iškyla kaip pranašesnė jėga už Vakarų nihilizmą. Deja, tokia tiesa. Niekada nepamiršiu savo pirmojo apsilankymo Vokietijoje, kai Berlyno centre patekau į musulmonų apsuptį, besisveikinančių „salem aleikum“, o keliaujant po mažuosius miestelius mačiau daugybę minaretų ir veidus užsidengusių moterų. Dėl tos pačios priežasties visai neblogai savo tikėjimą JAV sekasi skleisti krikščionims ortodoksams.

---

Kita vertus, pranašai pranašavo, kad laikų pabaigoje [„tikrų“] krikščionių liks nedaug, todėl koks skirtumas, ar bus kalifatas, ar kitokia blogio imperija. Beje, savo laiku Konstantinopolio patriarchas musulmonų okupaciją laikė mažesniu blogiu, nei uniją su popiežiumi, taip pat ir Bogdanas Chmielnickis, kuris mieliau ryžosi tapti musulmonų osmanų vasalu, nei likti LDK ir priimti uniją (visgi, reikalas iki to nenuėjo; tapo Maskvos vasalu). Šiandien, žinoma, katalikai ir ortodoksai arčiau vieni kitų, nebuvo tada. Galbūt ateityje pasirodys, kad tiek katalikams, tiek ortodoksams bus geriau gyventi islamo kalifate, nei dabartinėje Vakarų civilizacijoje, kur Bažnyčia pradedama spausti nevadinti nuodėme kai kurių dalykų, dėl kurių su musulmonais nėra ginčo? Drąsi spekuliacija, todėl nenoriu į ją leistis, nes, šiuo metu, pjaustantys krikščionių vyskupams galvas musulmonai pasitikėjimo nesukelia.

---

O galbūt laipsniškai islamo kraštai bus modernizuoti, kaip kad Turkiją modernizavo Mustafa Atatiurkas... Kas čia gali žinoti, kaip pasisuks istorija. Kol kas Vakarų civilizacija, visgi, man yra daug mielesnė vieta, nei bet kas, kas randasi toliau į Rytus nuo jos :)

View more

Pagal tai, kaip šie pratimai pristatomi tinklalapyje tibetas.lt (http://tibetas.lt/penki-tibeto-pratimai/), šių pratimų tikslas ir priemonės prieštarauja krikščionybės tikslams ir priemonėms. Šių pratimų tikslas yra atjaunėjimas, o krikščioniui jaunumas nėra savaiminis gėris. Antropologiškai šie pratimai remiasi hinduistine čakrų sistema (čakros - septyni „išgrynintosios energijos centrai“ žmogaus „astraliniame kūne“). Atliekant kundalinijogos pratimus žmogus patiria savotišką palaimą ir yra tikima, kad įgija tam tikrų galių. Kundalinijogos principai prieštarauja krikščioniškai maldos sampratai ir yra stiprus pagrindas įtarti, jog jos poveikis yra tipinė dvasinio paklydimo apraiška. Krikščioniui taip pat būtų pavojinga remtis šia čiakrų antropologija.

---

Gilesnis atsakymas reikalautų sudėtingos mokslinės studijos, tačiau einančiam siauru keliu turėtų rūpėti įsikibti į tai, kas patikima, kad iš šio siauro kelio neišklysti. Tik plačiu keliu einantis žmogus gali kabintis už bet ko.

View more