Ant kaktos parašyta. Bet turiu ne tik moksliukės.

Pagalvoti, kokios to pykčio priežastys. Ir pašalinti jas. Galima suskaičiuoti iki dešimties, tada mintys susikoncentruoja kitur. Giliai pakvėpuoti. Eiti kažkokį fizinį darbą nudirbti, pasportuoti, padaužyti pagalvę. Šiaip daug visokių pykčio valdymo būdų yra, bet esmė ta, kad kaltas ne tas, ant kurio pyksti, o tu, nes supykai. Ir jeigu negali pakeisti situacijos, tada turi keisti savo požiūrį į situaciją. Bet iš tikrųjų visos emocijos būtinos, tik neturi kažkuri pasireikšti dažniau.

Aš ne Vanga, jog ateitį nuspėčiau. Kažkas liks, kažkas išnyks, kažkas pasikeis. Gyvensime žinodami, kad tas mažas nematomas virusas, gal būti pats didžiausias žmogaus priešas.. Nereikia net karo, kad išguldytum milijonus. Aš manau reikia žalinti pasaulį,laikytis tvarumo principų, kad bent kiek sustabdytume taršą ir klimato kaitą, gyvūnų ir gamtos nykimą. Ir kol žmogus nesupras, kad gamta - visos gyvybės pradžia, garmėsime tik žemyn.

Man atrodo tas seksualumas eina iš vidaus. Ir čia arba turi, arba ne. O jeigu turi, tai atskirai kažkokiomis kūno dalimis, kiekvienu konkrečiu atveju, manau bus skirtingai. Gali būti žvilgsnis ar šypsena, eisena ar tik judesys, natūralus kvapas. Ir nebūtinai žmogus turi būti tobulas. Tobula, jei būna šiltas.

Karantino metu?

Neįmanomų dalykų nebūna, nebent pats(i) nenori. Reikia tik pradėti daryti.

Verta sekti tas, kuriose randi kažką sau įdomaus.

Oi, patikėk manim, čia net labai gražias panas baidyklėmis padaro. Ir šiaip, kiekvienas sprendžia pats, kur jam švaistyti laiką.

Gamini girą, bet gaunasi alus.

Sumažinti - kai pasidaro per didelis, padidinti - kai netelpi.