Tu nemoki manęs mylėti.Myli-nemyli, apsispresk tu.Juk nebūtina buvo dėl manęs kalnų verst- man tereikėjo, kad mokėtum mane gerbti, saugoti, mylėti, būti šalia, kaip žemė iš po kojų slydo.O gaila, nemokėjai..Dabar kiekvieną kartą kai aš nusišypsau tu jauti kaip dvelkia pabaiga.Juk tu po mažu supranti, kad su kažkuom aš tapau laiminga.Laimingesnė, nei tada kai tave mylėjau.Ir tu supranti, kad tą laimę man galėjai suteikti tu.Tu prakeikiai tą dieną, kai sudaužėi mano širdį.Tačiau jau per vėlu.Per vėlu viskam..Branguti, aš ne ta, su kurią gali žaisti, aš ta kuri įsimena visam gyvenimui.Supratai tai tik tada kai praradęs buvai..Aš dar jaučiu tą kibirkštėlę tave pamačius, bet aš to neparodysiu.Apsimesiu, kad tai ne dėl tavęs.Tiesiog aš sau pasižadėjau, kad niekas nebematys mano jausmų.Taip, man skauda, bet aš niekada neleisiu tau to matyti.. Tu dirbtinai nusišypsojai ir ištarėi ‘atsiprašau’. Mano veide po mažu atsirado šypseną, kurią tu iš naujo įsimylėjai iki pat pirštų galiukų ir tą pačią akimirką pasigailėjai, kad nesugebėjai atsiprašyti nuoširdžiai..Šypsena taip greitai dingo nuo tavo veido, kai mano lūpos ištarė ‘tavo atsiprašymų man jau seniai nebereikia, atsiprašyti niekada nevėlu, tačiau kartais jau per vėlu atleisti..’ Ar jauti? Jauti kaip širdis iš krutinės šoka? Kaip po mažu supranti, kad grįžai atgal per daug vėlai.Per daug vėlai, kad galėtum vėl užimti tą pačią vietą širdyje..Sakėi nieko tau nereiškiu..Tai kodėl vėl sapnuoji? Kodėl visai nesusimąstydamas, tyliai pradedi apie mane galvoti? Bet tu suprask, kaip tyliai atėjau į tavo gyvenimą, taip tyliai ir - išeisiu.Palauk dar šiek tiek.Noriu tave pakankinti.Skaudu, tiesa?