Jonas™

Kodėl viskas niūru? Ne, tikrai ne viskas.
Daug kas mane žavi. Žavi - šeima, draugai, nuotykiai. Mane žavi galimybė paversti dienas gražiomis. Dažnai žmonės sako: "Mėgaukis šia akimirka - kitos tokios nebus". Gerai, sutinku, bet jeigu tokios akimirkos nebebus, kodėl nepadarius kitos dienos akimirkos dar žavesne? Nemėgstu stovėti vietoje ir nieko neveikti - tai mane labai slopina. Be galo myliu išbandyti kažką naujo - tuomet būna savotiškas adrenalino pliūpsnis, kuris priverčia mano širdį plakti greičiau. Man tai be galo patinka.
O kartais žavesį atrandu visai kitaip - ilsėdamasis. Mėgstu sėdėti ir skirti laiko sau - rašyti, tai reiškia tiesiog minčių liejimą, knygą paskaityti arba paprastas pašnekesys su draugais kažkur bare. Viskas priklauso nuo nuotaikos. Daug yra žavesio šitame pasaulyje. Kitą vertus, šio žavesio niekuomet nesuprasčiau be savo liūdnų dienų. Visi mes jų turime, tačiau kad ir kokia bloga ar sunki diena bebūtų - stenkimės įžvelgti bent kažkiek pozityvumo joje. Nors ir labai, labai minimaliai, tačiau pamatysime, kaip požiūris pradės keistis į "akimirkas". Visai smagu, hehe.

View more

Kažkada turėjau rimtą diskusiją dėl žmogiškų problemų. Turėjau net nemalonių pykčių su artimu žmogumi. Aš asmeniškai manau, kad žmogus visada turi vienokių ar kitokių problemų. Kodėl? Nes žmogus, kuris visą laiką mąsto, kaip padaryti, kad ne tik šiandiena būtų graži, o ir rytojus, atras vienokių ar kitokių problemų. Nemėgstu šiuolaikinio mąstymo, kai sakoma: "Aš neturiu problemų, man viskas gerai, ši diena yra nuostabi". Jeigu ši diena yra nuostabi, padaryk, kad ir kita būtų nuostabi. Kas čia per mada mėgautis tik šia diena, o kitą dieną dejuoti ir sakyti, koks pasaulis blogas, o žmonės - dar blogesni. It doesn't make sense, ffs. Suprantu, jeigu tau 12, taip, tada tokia mąstysena yra pateisinama, tačiau jeigu tau 17-18 - metas išlįsti iš savo iliuziuju pasaulio. Esame labai išlepinti. Labai. Padarykime ką nors patys, supraskime, kaip veikia pasaulis. Kiekvienas žmogus, kuris nori tobulėti - atras problemų, stengsis jas įveikti ir taip jausis geriau. Bet jausis geriau ne dėl kitų, o dėl savęs. Deja, mes įpratę būti geri, gražūs, mieli kitiems, bet ne sau. Mes matuojame savivertę kitų žmonių nuomone. Pradėkime skirti laiko sau, savo mintims bei svajonėms. Juk tai taip paprasta. Pradėkime mąstyti apie savo ateitį, pradėkime veikti. Juk negyvensime iš tėvų algos visą gyvenimą, o jeigu tu to trokšti - linkiu greičiau suaugti. Tad, žmogus, kuris visuomet yra pasiryžęs tobulėti ir įrodyti sau, kad jis gali kažką naujo - atras problemą ir išsikels sau naujus tikslus. Tačiau darydamas taip jis investuoja į ne tik geresnį rytojų, bet ir į geresnį likusį gyvenimą. Jis investuoja laiką. Pradėkime ir mes investuoti savo laiką kaip savus pinigus - atsargiai ir ne bet kokiems žmonėms.

View more

Tikslai.
Manau, kad kiekvienas žmogus, kuris nori kažką pasiekti gyvenime, turi turėti tikslus. Mažesni, didesni - visiškai nesvarbu. Tikslas yra lygus tobulėjimui. Kai turi tikslą, tu pleti savo akiratį, tu pradedi matyti kasdieninius dalykus nekasdieniškai, nes tai tave verčia būti kitokiu. Sau kitokiu. Yra žmonės, kurie yra tiesiog, kaip aš mėgstu sakyti yra "paviršutiniški". Jie gyvena, mėgaujasi diena iš dienos ir viskas. Tai nėra blogai, ne, tai kaip tik - šaunu. Žmogus moka pasidžiaugti gyvenimo duotais dalykais. Tačiau yra ir kiti žmonės - maksimalistai, kurie moka džiaugtis gyvenimo duotais dalykais, tačiau nori turėti ir kažką daugiau. Jie nori klysti, jie nori būti žeminami, kad suprastų kuo daugiau žmonių, kad pajustų tai, ką jaučia jie. Jie nebijo klysti, nes žino, kad kiekviena klaida yra tobulėjimas, nes jie jau turi tikslus. Nuo pat mažų dienų. Tai skiria žmones - TIKSLAI. Kaip ir sakiau, nereikia didelio tikslo. Kyla tada klausimas, kam išvis tada tie tikslai? Atsakymas paprastas: tai yra kelias, kurio gale tu jautiesi patenkintas. Ne kuo nors kitu, o savimi. Mes dažnai žmonės pavydime.. Dėl įvairiausių dalykų, tačiau ką mes padarėme, kad mes turėtume dalykus, kuriuos norime turėti? Jeigu nors kartą susimąstei apie tai - sveikinu, tu jau keli savąją kompetencija. Kai susimąstai apie tokius dalykus, supranti, kad tu jų nori. Bet ne taip kad nori, o nori kaip oro, kaip vandens, lyg tau tai būtų būtinybė. Tada tai tampa tavo svajonė. Tu pradedi svajoti apie tai, įsivaizduoji gražias akimirkas su dalykais, kurių tu visada norėjai, troškai. Tačiau tada ateina realizmas. Ateina sunkumai. Čia ateina maksimalistas: jis nebijo žengti žingsnio į priekį, nes jis žino, kad verta. Jis turi drąsos tai padaryti, nes jis turi ne svajonę, o TIKSLĄ! Dauguma mes bijome peržengti savo asmeninę ribą, nes mes bijome kitų nuomonės. Mes bijome būti pažeminti, juk tai nemalonu, tačiau ar tikrai? Kodėl tada žmonės toliau eina ir nesustoja? Čia ir yra maksimalizmas. Jis niekada nesustos ir savąjį tikslą pasieks. Jis klys, jam nepasiseks, bus apjuoktas, bet jis judės. Matai, kai esi tokio mentaliteto, automatiškai ir tavo draugai tampa su laiku tokie. Jie vienas kita supranta, palaiko. Ir maksimalistas juda toliau. Ir jis galiausiai pasieka savąjį tikslą! Jis jaučiasi laimingas, patenkintas ir visos kalbos apie jį - staiga dingsta. Žmonės pradeda jį matyti kaip "lyderį", nes jis padarė tai - ko kiti bijojo. Mes bijome nežinios, mes jos bijome. Tačiau žinai, koks lengviausias būdas atsikratyti bet kokios baimės? - Pažiūrėti jai tiesiai į akis. Baimė kaip mat dingsta. Štai kas yra tikslas, tai ne objektas, tai kelionė. Objektas, kurio tu nori - tai tik kelionės bonusas, tačiau patirtis, PATIRTIS yra tikslas. Ir kai tu pasieki savąjį bonusą - tu nori dar, ir dar.. IR DAR! Štai kas yra maksimalizmas. Tai supratimas, kad viską lemia žmogaus nusiteikimas, psichologija ir tikėjimas savimi. Todėl ir jautiesi savimi laimingas pasiekęs tikslą, nes tai darei dėl savęs

View more

Kaip aš prasimušiau? Na, neskaitau savęs prasimušusio... Tiesiog, darau tai, kas man patinka ir kartu išbandau save vis naujose veiklose. Prisipažinsiu, ne visur pasiseka, tačiau dėl to ir išbandau save visur - kad žinočiau, kur man sekasi, o kur dar reikia tobulėti. Nebijau aš klysti, nebijau būti pažemintas, todėl visad judu į priekį, na, stengiuosi judėti. Na, matai, ta "drąsa" yra savotiškas dalykas. Sakyti bet kam bet ką - nėra drąsus poelgis. Tai yra kaip tik žemas poelgis, mano nuomone. Nežinau, čia kiekvienas gali suprasti tai skirtingai. Man, kadangi patinka diskutuoti su žmonėmis, šitas pasakymas nelimpa. Aš kaip tik išklausau kito žmogaus nuomonės, sužinau, kodėl jis taip mano ir tada pasakau savo dalykus, padarom kompromisą ir tiesiog - keičiamės idėjomis, mintimis... Tas man ir yra gražiausia bendravime - kito žmogaus supratimas, nepaisant, kad jis kitoks ir augo kitoje aplinkoje. Mūsų bendravimą įtakoja daug faktorių, tačiau žmogiškumas visad turi būti nr.1 bendraujant :) Na, bent jau mano nuomone taip.

View more