Aš valgau kaip paršas.Mano pilvas darosi storas,o šlaunis tampa kaip tikros kiaulės.Jai taip bus ir toliau,aš tikrai išprotėsiu ir pateksiu į beprotnamį.
Mano protas yra mano visada,mintys visada man telpa mano galvoje,galbūt jų kartais būna per daug,bet jos telpa.Todėl galiu teigti jok taip,aš sutalpinu.
Jis :Labas. Aš :Laba. Jis:kaip sekai? Aš:gerai,tau? Jis:blogai,džiaugiuosi už tave. Aš:nežinojau kad tu moki džiaugtis. Jis:moku. Aš:aišku Jis:nejaugi nepaklausi kas blogai?juk visada klausdavai.. Aš:tai buvo prieš metus.Laikas keičia žmones. Jis:Meluoji,tu vis dar tokia pati,mačiau tave..mažytis šakaliukas,su nuostabiomis žaliomis akimis. Aš:Aš pasikeičiau.. Jis:Ne,nemeluok man. Aš:Iš kas iš to jai pasakysiu kad pasiilgau tavęs? Jis:Nieko,nes aš irgi tavęs pasiilgau.Labai nustebčiau jai jis pasiūlytų susitaikyti,po metų nebendravimo,staiga iš niekur nieko parašo.Keista.
Maikutę su užrašu You only lives once,ir dėžę rafaello saldainių.Neįskaitant to,jok suvalgiau tik kelis saldainius,o likusius išdalinau draugėms,pasijaučiau tokia svarbi ir laiminga.Geras jausmas.
Galima sakyti aš stovėjau,nepuoliau nei pirmyn nei atgal,kaip koks vaiduoklis,ir dulkės rinkosi ant pačios manęs,o jų nuvalyti neužtektų net visos jūros vandens.
cigaretė -mano atsipalaidavimo ir ramybės šaltinis. muzika -kažkas daugiau už gyvenimą. dievas - kodėl juo visi tiki tik tada,kai viskas būna velniškai blogai? istorija - mane tėvai nudės jai gausiu dar vieną septynetą. siaubo filmas - negi rytoj tikrai pirmadienis??? draugas - kodėl visi jie žada nepalikti,bet visada taip ir palieka? mama - ar tikrai pavalgei???? karas - ar aš tikrai žūsiu? gilus - pelkė,į kuria mažytė buvau pastačiusi koja,ir kurioje palaidojau savo batą,bei pradėjau taip bliauti,kad atbėgo pulkas žmonių. metafora - sakai kad tau viskas gerai,bet iš tiesų tau blogai,tai kam dar sakai,kad tau gerai? metalas - mano auskarai,kuriuos aš dievinu.
Skaitei knygą "Žiemos Mergaitės"? Nes tu labai panaši į vieną iš jų
Skaičiau,bet nereikėtu manęs tapatinti su tą knygą.Mano paskutinis atsakymas buvo rašytas maždaug prieš mėnesį,o per tą mėnesį labai daug kas pasikeitė,Taip, pagaliau aš supratau,kad darau klaidą,ir su tėvų pagalba pradedu ją taisyti.Kol nevėlu patariu tai daryti visiems,nes gyvenime nesvarbu,storas tu ar plonas,aukštas ar lieknas,svarbiausia būk žmogumi,ir jai prarasi visus draugus,garantuoju,jok atsiras kitų,kurie vertins tave kaip žmogų,o ne žiūrės į tavo išvaizdą.
Nebandei vietoj to zyzimo apie savo problemas, nusižudyt? Jei bandei ir nepavyko, tai gal nori dar kartą pabandyt? Tu jug supranti, kad visiems px ant tavo problemų ir apie jas skelbdama viešojoj erdvėj pagalbos nesulauksi.
Bandžiau,bet poto tiktai ligoninej gulėjau ir pas psichologe vaikščiojau.Ir ačiū daugiau nebenoriu.O jai tau nepatinku,blokuok mane,ir neskaityk.Aš tau nepatinku,tu ateini skaityti mano atsakymu,ir rašai man.Tu gal su traktoriu pervažiuota,ar taip nesveika?Ir abėjais atvėjais.Tu juk supranti,kad kartais per sunku viską laikyti savyje.
O tu žinai,kaip yra sunku kai tave vadina storule kiekvieną mielą dieną? Ar žinai tą jausmą,kai iš tavęs visi tyčiojasi,ir nieko nėra šalia? Ar bent įsivaizduoji,koks jausmas neturėti tėčio,nes jis mirė? Ar supranti,koks nykus ir tuščias man atrodo šitas gyvenimas? Beprasmis.Beprasmis.Beprasmis.Beprasmis.Beprasmis.Beprasmis. Aš kekšė,gyvenimo kekšė. Gyvenimo,kuris iš manęs baigia atimti viską. Lieka tik norai ir tuščios iliuzijos. O kolorijų. O džiaugsmo. O laimės. O sveikatos. O meilės. O stiprybės. Ir tarp nulio atsiranda šimta procentinė drąsa. Drąsa badauti. Drąsa pjaustytis. Drąsa gerti. Drąsa rukyti. Žinai kodėl aš rukau ir geriu?nes man velniškai patinka užrašas ŽUDO. Juk vieną dieną tai nužudys ir mane. Ir kai ta diena ateis,aš mirsiu su šypsena. Juk pagaliau iššipildys noras,apie kurį nėra nei dienos kad nepagalvočiau.
Ir aš niekuo juk ne kitokia.. Tokia pat kaip jūs,tik išvaizda kitokia.. Ir niekuo aš ne prastesne.. Tik galbūt stipresne.. Tik siela sutrupėjus.. Ir išvaizda gležnesnė.. Ir aš juk irgi noriu.. Noriu,ir pavydžių.. Bet niekad sau neleidžiu.. Nes nenoriu klykti.. Ir aš juk irgi tik žmogus.. Jai neverkiu,tai nereiškia jok esu stiprus.. Esu labiau,galbūt labiau nei tu.. Palūžus.. Ir tam lūžiui nebėra ribų.. Ir ne,nustoti negalvoju.. Kad ir kiek stengiuosi.. Visdar aš kvepuoju.. Ir ne,nemirštu.. Nors visai norėčiau.. Uždusti tyliai.. Kad niekas negirdėtų..
Ir aš vėl čia.. Sužlugdyta pasimetusi skęstu rūke.. Bėgu nuo savęs ir vėl atgal sugrįžtų.. Sustoti negaliu..Kad ir kiek bandyčiau.. Ir kad ir kiek nugriūčiau..Aš vistiek vėl kylsiu.. Nepadės mamytė,tavo daktarai ir skysčiai..
Jis mane vimdo,nesuprantu apie kokia tu dar laimę kalbi..Bet visada gerbsiu tuos žmones,kurie myli save tokį,koks esa,gaila bet aš to padaryti nemoku..
Likimo nėra,aš juo netikiu jau senai,mes patys kuriame savo ateiti,mes patys siekiame savo tikslų,tik laikui atėjus mirtis pasiima mums brangius žmones,ir čia ne likimas,o tiesiog būtinas dalykas.