Viskas ore

Labas, Ačiū ir tau :3
Gražų pavasario vakarą jie ėjo kartu, susikabinę ir tylėdami. Pirmą kartą gyvenime jis neturėjo ką jai pasakyti, o ji dairydamasi aplink galvojo, kodėl jų santykiai pašlyjo...
-Kodėl tu pastaruoju metu toks šaltas man?- netikėtai prakalbo ji, atsakymo taip ir nesulaukusi.
Jis buvo paskendęs kažkur toli, tikrai tuo momentu buvo ne su ja, o su savo mintimis. Mintimis, kurios dėja, bet buvo svarbesnės už ją
-Alio! Ar girdi mane?- neištvėrusi jo tokio šaltumo ir abejingumo pasakė Stela, o jis kaip šaltas akmuo tylėjo ir nekalbėjo su ja. Ji pati nesuprato, kodėl Lukas šiandien toks abejingas jai. Pastaruoju metu jis abejingas viskam, mąstė ji.
-Viskas! Man jau nusibodo! Jai su manimi nekalbi gali eiti ir vienas, kaip matau aš tau nebereikalinga.
Stela paleido jo šiltą ranką, apsisuko ir nuėjo tikėdamasi jog jis ją pasivys ir pasakys svarbius žodžius, kuriuos jau senei girdėjo iš jo! Žodžius, kurių inai jau spėjo pasiilgti. Juk seniau jis į dieną po dėšimt ar net daugiau kartų sakydavo jog ją myli, o dabar jai nesakė to jau apie savaitę. Stelai labai skaudėjo širį. Jautėsi sugniuždyta ir palaužta. Svarbiausias žmogus gyvenime jai tapo abejingas. Žmogus, kuriuo inai tikėjo ir pasitikėjo. Žmogus, kurį inai labai mylėjo ir vis dar tebemyli. Juk Lukui inai gelėdavo išsipasakoti viską, net ir savo paslaptis, kalbėtis su juo apie tai, apie ką nesikalbėdavo su geriausiomis draugėmis. Jis žinojo apie ją viską, pažinojo Stelą geriau negu inai pati save. O ji? O ji mažai ka žino apie Luką. Ji nepažįsta jo geriausio draugo, nors nuo vaikystės jiedu buvo pažįstami. O gal Lukas neturi geriausio draugo ir niekada jo neturėjo? O gal nenorėjo jos supažndinti su juo? Stelai kyla daug klausymų, bet jis į juos neatsako...
Parėjusi mano nuėjo tiesiai į kambarį, nes nenorėjo sutikti tėvų, kurie būtų išsiklausinėja iki smulkiausios smulkmenos, kodėl jų duktė verkia. Ji nenori apie tai kalbėti su tėvais, bet norisi kam nors išsipasakot deja, nėra kam. Geriausia draugė nesikiša į jos ir Luko santykius, bet ji gali Stelos ir nesuprasti, gal ir supras, bet nepadės, nepaguos ir neįvertins. Žmogus, kuris supranta ją ir paguodžia yra Lukas, bet dabar jis nutolęs nuo jos kaip ir niekad ir Stelai skaudu dėl to.
Iėjusi į savo kambarį, atsisėdo ant lovos, pasiėmė zuikį, kurį dovanojo Lukas jai penkioliktojo gimtadienio proga. Apsikabino jį ir jos skruostais sipriai pradėjo riedėti didelės ašaros. Ji tikisi jog viskas susitvarkys ir vėl bus taip kaip buvo. Pirmą kartą gyvenime Stela pajuto kaip tolsta Lukas.
Supratusi jog zuikis ir ašaros nepadės, atsisėdo prie stalo, susirado popieriaus lapą ir pieštuką. Rašė tai ką jautė širdeleje ir tai ką nori pasakyti visam pasauliui, bet nedįsta: “Tikėjau tavo žodžiais, tikėjau jog mane labai myli ir be manęs neįsivaizduoji savo ateities kaip aš savosios neįsavaizduoju be tavęs... negana to dar sudaužei mano viltis, svajones ir tai kas buvo svarbiausią man- LAIMĘ... pasiėmei iš manęs tai kas gražiausia- MEILĘ ir pradingai..

View more