@OdetaVirbukaite

†Shadow†

Ask @OdetaVirbukaite

Sort by:

LatestTop

smagu skaudint kitus?

Žinai kas yra apgailėtina? Tai , kai tokie žmogeliai kaip tu įsivaizduoja esantys pasaulio bambomis. Manosi jog tik juos visi įskaudina, jog tik jie yra nuskriaustieji į kuriuos turi būti atkreiptas suknistas dėmesys.
Man tik knieti sužinoti...Ar tu bent pastebi kitus? Ar bent nors kartą padėjai kam nors suklupus? Kažkaip nemanau, kad padėjai, net ir tais momentais kai pats vos stojaisi ant kojų. Nė kruopelytės žmogiškumo neturi, jeigu drįsti man rašyti tai.
Nieko nežinai apie mane, bet turbūt esi dar vienas eilinis pliotkų skleidėjas pasislėpęs už anonimo ir kaltinantis kitus dėl to, jog tau skauda.
Nešiepk dantų kaip vilkas, nes bliauni kaip avis.

Kodėl Žmogui viskas gali taip greitai atsibosti? Ir kodėl dažniausiai žmones taip vilioja tas,kas nepasiekiama?

Taysa199807’s Profile PhotoSomething Real♡
Nes mes žmonės
Patys nežinome ko norime
Vos tik gauname tai, kas mums buvo ilgą laiką nepasiekiama ranka...iškart užsimanome kažko geresnio
Pasimetame
Pradedame abejoti viskuo
Mus visada traukia tai, kas nepasiekiama ranka.
Mes kaip vilkai...sėdime prieš mėnulį ir kaukiame, grožimės juo, kiekvieną vakarą kol jį matome, pasakojame jam savo istorijas.
Bet viską darome tik stebėdami jį iš šalies.
Mes net nežinome ar jis mus išgirsta, kas nakt jam pasirodant.
Tai lyg šauksmas, bet joks aidas nesugrįžta atgal...
Galbūt tai mus ir traukia, tas nepasiekiamumas, bet galėjimasis grožėtis tuo iš šalies.
Galėjimas būti atviriems iš visos širdies, bet būti vieniems, neišgirstiems.
Galbūt net ir ne išjuoktiems..

Kokį pasaulį aplink save matai?

Troyena’s Profile PhotoDelilah
Neatsiprašysiu už savo pesimizmą
Aš matau jį tuščią, beviltišką, besiritantį žemyn.
Visos vertybės - prarastos.
Žmonės - sužvėrėja, nors ne, jie baisesni net už pačius žvėris.
Viltis - ne be gelbsti.
Visi bando įsilieti į pilką masę, kaip paprasti lašai sukuriantys purviną balą.
Žmonės - su juoda išore, turi spalvotas mintis, bet jie ignoruojami.
Nes visas bereikšmis ir beviltiškas dėmesys skiriamas tiems, kurie rodo savo nuvalkiotas, pilkos spalvos atspalvius.
Gyvename pusiausvyrą praradusiame pasaulyje.
Atstumti žmonės vis dar bandantys surinkti sudužusias šukes ir , kad ir kaip jos pjautų, bandome su jomis sugyventi.
Šis pasaulis, tai didelis purvo kamuolys, kurį mes teršiame kas kaip mokame. Per mažai žmonių bandančių sukurti ir atgaivinti senai prarastą vidinę harmoniją, nes ją naikiną tie, kurie senai yra pasidavę žemiškąjam, visą naikinančiam purvui...

View more

Related users

Kiek dienų galėtum išbūti vienumoje?

Labai ilgai
Bent jau man vienatvė - nuostabus dalykas, leidžiantis pabūti su savo mintimis ir viską apgalavoti.
Leidžianti būti tokiai kokia esu.
Suprantanti mane.
Tylos ir ramumos įsikūnijimas, leidžiantis stebėti viską iš šalies.
Vienatvės nereikia bijoti
Ji paruošia žmogų tolesnei gyvenimo kelionei...

Sveika(as) Ar sutinki ,kad kiekvienas sutiktas žmogus tavo gyvenime yra dovana? Ir kaip manai ar žmogus gali pasikeisti? Geros dienos :)

Taysa199807’s Profile PhotoSomething Real♡
Kažkaip prisiminiau mamos pasakotą istoriją, na tiksliau vieną iš įvykių įvykusių jos gyvenime.
Jaunystėje ji turėjo draugą su kuriuo smagiai praleisdavo laiką, bet nieko tarp jų nebuvo.Jokio draugavimo/ buvimo pora. Atėjo tas metas kai mama pradėjo draugauti su tokiu vaikinuku, na o jis tuomet draugavo su tokia panele. Lyg viskas ir gerai buvo. Abu laimingi. Na iš dalies atrodė, kad abu yra laimingi iki tam tikros dienos atėjimo. Ta diena buvo - mamos vestuvės. Tuomet mama pirmą kartą pamatė verkiant vaikiną. Ji stovėjo priešais jį su balta, ilga nuotakos suknele. Kai jis sužinojo, kad ji išteka...Jis žiūrėdamas į ją verkė. Jo skruostais riedėjo ašaros. Iš tiesų net sunku būtų paaiškinti ar suvokti ką jis išgyveno tuo metu.
Turbūt iškilo klausimas, ką noriu tuo pasakyti? Tiesiog noriu pasakyti, kad reikėtų nustoti bijoti, nusigręžti, nevertinti to ką turime šalia, ignoruoti, išduoti. Reikėtų po velniais nustoti bijoti išsakyti savo jausmus. Juk niekada nežinome kada tas žmogus gali tiesiog išnykti iš mūsų gyvenimo, nebesugrįžti. Išblankti lyg koks miražas prieš akis. Jeigu taip ir tylėsime visą savo likusį gyvenima, nepabandysime, nevertinsime to ką turime, kažkas kitas gali suteikti tam žmogui laimę, kažkas kitas vertins labiau. Nepaisant visko - visada atsiras kažkas kitas.
Sutinku, kad kiekvienas sutiktas žmogus mano gyvenime yra dovana. Viena dovana labiau džiuginanti, kita labiau skaudinanti, bet jeigu taip turi būti, nereikia tam priešintis.
Galbūt žmogus gali kažkiek pasikeisti, bet vis dėl to seni ypročiai lieka...

View more

Ar esi padariusi klaidu savo gyvenime? Del kurios gailiesi labiausiai?

Klaidas darome visi.
Juk toks gyvenimas ir yra, jeigu einame per taką nusėtą spygliais mes suklumpame, krintame, atsistojame, einame toliau, kad ir kaip kraujuotume, o jeigu tik stovėsime vietoje, nedarysime klaidų, vadinasi negyvename.
Klaidų savo gyvenime esu padariusi tikrai nemažai, vienos dar iki šiol graužia iš vidaus, drąsko kiekvieną žaizdą, kievieną randą manyje. Kartais atrodo, kad kažkas smeigia peiliu į tas vietas ir jį sukinėja...
Gailiuosi tik dėl vienos savo padarytos klaidos.
Klaidos, kurią buvo malonu kartoti vėl ir vėl...
Dėl, kurios nepajutau, kaip priartėjau dar labiau prie pražūties,
Kuri taip viliojo ir svaigino.
Kuri aptemdė man akis,
Ir tyliai skandino švelniam mele...

Labutis! Kaip manai,jautrumas dovana ar problema? Dėkoju už atsakymus,geros dienos!❤

Taysa199807’s Profile PhotoSomething Real♡
Šiuolaikiniame pasaulyje - žinoma, kad dovana.
Vis dėl to jautrumas parodo, jog dar turi širdį, neesi abejingas.
Bet dauguma pradeda naudotis tuo, kad žmogus yra jautrus, nes žino, kad ir ką padarys blogai - jiems bus atleista.
Tad galime taip pat teigti, kad tai yra ir problema, nes kuo žmogus jautresnis tuo daugiau jis ima į širdį, tuo daugiau kaupia viską savyje, kol tiesiog ne be atlaiko spaudimo ir pratrūksta.
Jautrumas pradeda mažėti...Kiti žmonės savo elgesiu jį sunaikina kol galiausiai atbunki nuo to ir tampi atšiaurus .

tavo oda labai balta

Taip, mano oda yra galbūt neįprastai blyški ir jeigu atvirai man nepatinka tai.
Vasara jeigu saulėje pabūnu ji neįdega, o tik įgauna vos įmatomą tokį gelsvą atspalvį.
Matyt, tai vienas iš dalykų, kuriuo išsiskiriu.
Bet aišku atsiranda žmonių, kuriems užkliūna tai.
Kuom nors išsiskirk, nebūk kaip visi - tave nuteis, smerks, įžeidinės.

Klausimas sekamiems. Gal žinot koki nors buda kaip neprisiristi prie zmoniu?

Och...Norėčiau tavęs to paties paklausti...
Žmogus su kuriuo norėjai praleisti visą amžinybę, tiesiog tai ignoravo. Jam nerūpėjo tavo pastangos, tavo atiduodama šiluma. Jis viską tavyje griovė. Viską dažė niūriomis spalvomis. O tu vis tiek likai. Prasidėjo tavęs trypimas, menkinimas, kompleksų įvarymas...Save išaukštino, o tave savo kelionės kompanjonę - laikė žemiau visko. Pajunti kaip tavyje įvyksta permainos. Pradedi suprasti, kad tau čia ne vieta, kad tai ne tavo kelionė...Kad ne tu turi būti šalia žmogaus, kuris ieško idealo. Supranti, kad jo tariamas žodis ,,myliu" vertas nuliui. Juk jeigu myli priimi žmogų tokį koks jis yra, tau būna ne be svarbu kokie jame trūkumai egzistuoja, nes viskas atrodo tobula. Vienas tai priėmė, o kitas to nemokėjo padaryti. Nemokėjo pamilti iš tiesų. Visą laiką gyvenai mele. Pareina stiprus skausmas, sunku kvėpuoti. Paleidi tą žmogų, kad ir kaip myli, nes žinai, kad turi šį kart pasielgti savanaudiškai, tam kad ne be sikankintum, kad gerbtum save ir neleistum kitiems tavęs menkinti. Tyliai ištari , jog nori išeiti, o jis tyli. Nieko nesako. Savo elgesiu parodo , kad esi jam nereikalinga. Niekada nebuvai reikalinga. Buvai kaip kokia šiukšlė prilipusi jam prie bato, o dabar tiesiog jis ramia širdimi ją paspiria į šoną kai ji pati atlimpa. Ištari sau, kad išgyvensi. Vis dar norėtum grįžti, nes myli, bet protas neleidžia. Neleidžia, kad ir kaip norėtum, nes teks vėl dainuoti tą pačią dainelę. JIs vaidina auką, o tu tiesiog išlieki neutrali, nes ne be žinai kas esi, kas liko tavyje savita. Pagalvoji gal kada nors jis supras, kad reikėjo vertinti tą, kuriai iš tiesų rūpėjo. Bet jam ne be rūpi ir nesupranta, kad užgesino saulę jos kayse ir viskas atšąlo...Kas sužeidžia , tas ir išgydo, bet...šį kart jo gydimas tik dar daugiau paliko žaizdų tavo sieloje.
Kartais geriau neprisirišti išvis prie žmonių , nes tavyje ne be lieka nieko.

View more

Išsiliek

Iš mano vakarinių užrašų...
Ar žinai ką reiškia būti tamsoje? Nesuprask to tiesiogiai. Aš kalbu apie vidinę tamsą, šaltį, tuštumą, vienatvę, skausmą. Išorėję mes visi galime atrodyti laimingi, krykštauti iš laimės, prieš visus plačiai šypsotis, juoktis, linksmintis, bet... kas nutinka, kai liekame vieni? Ar būname tokie patys? Ne. Kai liekame vieni, pasineriame į savo vidinę tamsą, kurioje atsiskleidžia mūsų liūdnos istorijos nuotrupos. Kas kart jų vis daugėja, pasijuntame vieniši. Mūsų mintys mus žudo iš vidaus. Ir taip kiekvieną vakarą, vis gilyn į tamsą, vis gilyn neriam į prisiminimus. Atrodo...jeigu sukauptume visas savo jėgas tikrai išeitume iš jos, bet...nėra taip lengva kaip atrodo ar galvojame. Tokie žmonės kaip mes stengiamės ištrūkti iš tamsos, stengiamės pagriebti į savo rankas tą menką kybirkštėlę, kuri neleis pasiklysti ir išves mus iš jos. Išgelbės nuo savų minčių. Bet juk, kuo daugiau bėgsime nuo savų minčių, tuo tuo stipresnės jos sugrįš pas mus. Visi sako: ,,Kokios pas tave tamsios mintys". Taip jos tamsios. Net ir didžiausios šypsenos išorėje slepia tamsiausią tamsą. Kol neatsiduri joje, tol nesupranti kiek skausmo ji tavyje pažadina...Kas diena darosi vis sunkiau kvėpuoti, tikėtis kažko geresnio. Gali būti apsuptas žmonių kuriems rūpi, bet viduje esi vienas ir su tuo kovoji vienas. Vis tuštėji, kaip išgeriama vyno taurė, o galiausiai ant galo, tave kas nors stumteli ir nukritęs nuo tamsiausio skardžio sudūžti ant pasenusios uolos, kaip ir begalė kitų...

View more

"Skaistybė, naivumas, jaunystė - kartą praradus, jų nebesusigrąžinsi" - E. M. Remarkas. Kas iš mūsų šiuos dalykus atima visam laikui?

Atasakyčiau, kad kiti žmonės ir laikas.
Skaistybę atiduodame kitam žmogui kai manome, kad atėjo tam tikras laikas.
Naivumą atiduodame laikui, kuris tiesiog nudrasko naivumo vijoklių sieną ir nuplėšo nuo jos visas margaspalvias gėles ir vietoj jos nukaldina iš ledo abejingumo sieną, kurią net didžiausias šilumos pliūpsnis sunkiai atitirpdina.
Jaunystę pasiima net tik greitai bėgantis laikas, bet ir žmonės, kuriems atiduodame visa save.
Kartą tai praradę jau to ne be turėsime. Užtai turėtume vertinti tai ką turime ir atsargiai dalinti save kitiems.
_____________________________________________________________
Nesvarbu ar tu vargšas, ar turtuolis laikas nė vieno neaplenkia ir nepasigaili.

Kas geriau: savižudybė ar žmogžudystė? Palygink.

Nei tas , nei tas nėra gerai.
Bet jeigu palyginus savižudybę su žmogžudyste, sakyčiau, kad geriau yra savižudybė, nes bent jau savo noru pasitrauki iš gyvenimo, o žmogžudyste tu tik atimi iš kito žmogaus tą gyvenimo kibirkštėlę, kurios jis nebuvo dar pasiruošęs užgesinti.

Papasakok man ką nors. Arba parašyk apie ką dabar galvoji. Kaip jautiesi. Arba tiesiog išsiliek.

Tiek visko nutiko per gan trumpą laiką...
Pastaruoju metu galva apkrauta vien pašalinėmis mintimis, kurios trugdo susikaupti, patiriu daug streso, jaučiuosi pavargusi, pasidariau per daug išsiblaškiusi.
Šiuo momentu tiesiog viskas į vieną susidėjo, kad net sunku ir baisu jau bandyti ką nors daryti, kad pagerėtų. Toks jausmas, kad stovėčiau ant lyno ir būtų parėjas stiprus vėjo gūsis, dėl kurio bandydama kuo greičiau jį pereitį neišlaikysiu pusiausvyros ir nukrisiu.

Ar galim kaltinti žmogų, jei jis gyvenime tiek prisikentėjęs, jog bijo būt nors ir trumpam laimingas? Nors trumpam šypsotis nuoširdžiai.

Žinoma, kad negalima...
Mes juk nežinome kas to žmogaus viduje dedasi, nežinome kokio dydžio baimę žmoguje užaugino skausmas.
Kartais atrodo, kad gali pasiduoti tai laimei, gali nuoširdžiai nusišypsoti, bet tuomet pagalvoji... O ar tai bus ilgai? Tuomet visas ryžtas sugriūva lyg koks netvirtai pastatytas kortų namelis. Baimė stipriai tave apsikabina ir nepaleidžia. Nieko nenori. Aplink tave esantys žmonės nuoširdžiai šypsosi, leidžia smagiai laiką, atsipalaiduoja, nebijo būti laimingais, o tu...Tu tik sėdi, tyli, mastai, nusišypsai dirbtine šypsena. Žmogus privalo dėvėti kaukę, nes jeigu atvirai niekam nuoširdžiai nerūpi. Žmonės domisi tik iš smalsumo.
Kartais pagalvoju kas iš tos trumpalaikės laimės, jeigu gauni ilgalaikę kančią...

Ar atleistum mylimam žmogui melą? :)

Ne.
Neiškęsčiau antrą kartą to paties.
Buvau skaudžiai apgauta...
Suteikiau žmogui šansą, o jis ir vėl juo nepasinaudojo.
Pavargau suteikti šansus žmogui, kuris tik naudojasi mano gerumu, nesuprasdamas, kad naikiną žmogų manyje...
Galbūt...jau sunaikino.
Kam versti tą patį išteptą, sulamdytą, audrų apdraskytą lapą ir skaityti tą pačią istoriją, kurios pabaigą jau žinai atmintinai?
Nėra prasmės...
Jau geriau atversti naują lapą, kad ir ištepta juodomis praeities dėmėmis, negu skaityti tą pačią istoriją vėl, ir vėl, ir vėl...

Ar normalu keturiolikos metu turėt vaikiną?

Man asmeniškai, ne. Nenormalu.
Jau atsibodo žiūrėti į tų 10-14mečių postus apie meilės išgyvenimus.Apgailėtina tiesiog. Aš tokio amžiaus kieme su draugais sau žaisdavau, o ne vaikino ieškojausi. Kas čia per išmislas išvis tokio amžiaus turėti vaikiną? Kam to reikia? Geriau džiaukis draugų kompanija, pabuvimu ramiai namie. Kada jūs suvoksit, kad turėti vaikiną reikia ne dėl to, jog tavo draugės turi po tokį. Vaikinas tai žmogus , kuris bus šalia tavęs, išklausys tave, supras. O tokio amžiaus ta jūsų ,,meilė" tiesiog yra vaikiška. Ji bereikšmė. Abu dar esat vaikai. Pasitasysit ir išsiskirsit. O po to dėjuosi kaip skauda ir nori mirti. Išvis man apsurdiška tiesiog yra, kai tokio amžiaus turi vaikinus ir mano, jog jau yra suaugusios ir dar atsiprašant kai kurios net prasip*susios jau būna tokio amžiaus.
Mielosios, gal geriau pirma suaukit, subręskit, o po to ieškokitės vaikino. Geriau džiaukitės ta vaikyste kol dar galite, nes po to gailėsitės, kad išvis tokios neturėjote.

View more

Next

Language: English