Labai gerai pažįstamas jausmas 😏 truputį ir gąsdina, nes gerai pagalvojus nesinorėtų visą gyvenimą nugyvent vienam 🙄 na, bet manau atsiras tokia, kuri pakeis šitą situaciją, sėkmės paieškose! 😉

Manau ateis laikas ir surasi savo antraja puse. Pati taip jaučiausi, bet atėjo laikas ir atsirado jis.

• Lygtais jaučiausi taip. Visai neseniai tai buvo. 🤷🏼‍♀️ Bet šiuo metu norėčiau turėti "antrą pusę" ir atrodo , kad tik Jos ir trūksta iki pilnos laimės. 🤷🏼‍♀️🥰 Bet neskubėk , susitūpėk , išsilakstyk , spės ateis dar ta antra pusė , nereikia čia nieko bijoti.

Man ilga laiko tarpa buvo tas neapsisprendimas todel puikiai suprantu . Atrodo patinka ,pradedi ir kazkaip greit atsibosta ,tai normalu ,manau visiem taip smegeninei kadanors atsitinka . Kiekviena asmenybe skirtingai su tuo jausmu susitvarko bet galiausiai susitvarko. Vieni iesko nuotykiu kiti isipareigoja vienam zmogui . Nei vienas is siu dalyku nera blogas bet ir nera per geriausias . Dykinejimas pasibaigia viena diena norint pastovumo , o liekant su vienu zmogum galiausiai pajausi laisves troskima . Taip santykiai yra sunkus darbas del kurio reik stengtis abiem ir jeigu nesi pasiruoses viskas gerai .

aš dabar taip jaučiuosi. lyg ir suteikiu vilčių kažkam, kad gal būsim kartu, šiltai bendrauju, o vėliau tiesiog atstumiu, dažniausiai netyčia, nes 'šaltesnė' tampu. nemanau, kad bijau įsipareigot, ir suvokiu, jog su antrąją puse amžinai nebūsiu kartu (nebent įvyks stebuklas ir jis atlaikys mano charakterį) ir kad gyvenimas rožėm klotas nebus, dėl to nebijau būti įskaudinta, tačiau esu per daug pripratusi būti viena, būti su savim, todėl apie santykius galvot man sunku
nebent atsirastų kažkas dėl ko pamesčiau savo galvą ir pakeistų mano mąstymą

Ne sitaip nebuvo as pripratusi buti viena. Šaip jau turiu savo seima.

Px jau galvojau sueisiu bet uzsisiko kazko nei bendrauja nieko tai nx alone turbut iki mirties busiu

Buvo, buvo..;)

Visada yra baisu įeit į santykius ir būt atsakingam ir už save ir už kitą, bet tuo pačiu tai be galo malonu. Niekada niekas nepradeda draugaut tiesiog nes px. Tas nejaukumas žavi, čia žinai kaip lėkt 400 km/h, jaust baisumą, adrenaliną, bet tuo pačiu tai FAKIN AHUJENA :D O man irgi šeima sako "kada susirasi....", o mano požiūris, kad specialiai ieškojimas leis surast beleką, o naturaliai susitikimas sukuria stebuklą, apie kurį mes ir svajojam... Aišku kitaip negu svajonė, bet daug geriau.... daug :)

netikėtai, tačiau būtent šį momentą panašiai jaučiausi.
kartais šauna į galvą tokios mintys, jog iš vienos pusės yra noras būti mylimai, turėti žmogų, dėl kurio gebėsiu įveikt viską, kad kiekvieną dieną šalia manęs būtų gyvenimo džiaugsmas ir rūpestis. tačiau iš kitos pusės kyla baimė, kad tas rūpestis laikui bėgant pavirs priklausomybe ir laisvės trūkumu. išeina, kad mano asmeniniai norai tik supainioja mano protą ir jau nebežinau, ko iš tikrųjų noriu, o ko bijau.