tema šlykšti, bent jau man. vien pagalvojus apie tai nupurto.
septintoje klasėje, po išskaidymo senosios klasės, prasidėjo patyčios dėl to kokią muziką klausau. kad plaukus žaliai, raudonai dažiau, nešiojau kerzus, grandines, auskarus netradicinėse vietose. vieni pradėjo manęs bijoti, kiti žeminti, menkinti prie visų. vienintelė paguoda buvo tai, kad buvau pirmūnė tai bent jau ateidavau atsedėti laiką. mokykla man buvo kaip katorga, skaičiavau dienas iki tos dienos kai nebereikės eiti į mokyklą, mintimis visus žudydavau, karts nuo karto pratrūkusi sumušdavau tuos kurie tyčiojosi iš manęs, mane pagaudavo silpnumo kaimirkos, gan dažnai, pradėjau ryti vaistus dieliais kiekiais, o gal numirsiu? ieškodavau būdų kaip nusižudyt, pažymiai nukrito iki neigiamų. nebuvo nei vieno žmogaus kuriam galėdavau papasakoti viską, o jeigu ir vienam žmogui pasakodavau, tai vistiek ji pakreipdavo temą link kažko kito. buvau morališkai sugniuždyta. vieną dieną ryte, aš pasakiau motinai kad aš nebegrįšiu į tą mėšlą, o ką jūs sau galvojat? visa klasė pradėjau laimės šokį šokti. prėjau į kitą mokyklą, pakeičiau mąstymą, įpročius, išmokau pašaipias frazes nuleisti juokais ir nebekreipti dėmesio į tokiu menknekius. tai va, tokia mano apgailėtina istorija apie patyčias.