*happy*

Na va, banaliai:
Ar mes kada nors atsipučiame patys nuo savęs? Ar leidžiame sau pailsėti nuo minčių, apie kažkokius praeivius, kuriuos nenorėdami pradėjom vadinti vieninteliais ir jie tokiais liko? Ar leidžiame sau pamiršti ir visiškai nebejausti? Nebejausti, kaip pašiurpsta oda, kai užduoti kvapą. Kuris taip seniai kuteno nosį. Nebejausti, kaip sudreba širdis, kai girdi kažkieno balso tembrą tokį panašų į kito žmogaus. Į žmogaus, kuris buvo daug brangesnis. Daug svarbesnis. Kažkada. Nebejausti, kaip kyla šypsena, kai kažkas kalba žodžiais, lyg iš jo pavogtais. Ir ar nustojame dėkoti gyvenimui, kad padovanojo? Ar nustojame keikti save už tai, kad praradome? Nors įtikinėjome, kad saugosime. Tuščios kalbos, tušti pažadai.
Ar iš tiesų, niekad nenustoja virpėti pirštai, kai žinai, kad ir vėl gali pasinaudoti akimirkos žavesiu ir liesti jį? Ar iš tiesų visad norisi bėgti pas jį ir pasislėpti saugiausiame pasaulyje glėbyje, nors praeina daugybė metų ir žmonės šalia susensta ir vis pasikeičia? Ar iš tiesų, net po keletos dešimtmečių kasryt pasitinkant su kitu žmogumi, vis tiek pabudus iš košmaro ieškotum būtent TŲ rankų? Ar iš tiesų niekada nepaleidi, nors kalbi kitaip? Ar tikrai, jeigu pasitaikytų dar viena proga, su juo net į bedugnę pultum? Ar tikrai jis turi Tau tokį stiprų poveikį? Kiek kartų žiūrėta į kitas akis ir nuryti žodžiai, kurie be baimės buvo sakomi tam ypatingajam? Kiek kartų vyti klausimai iš galvos? Kiek laiko reikia, kad nustotum savęs klausti, kas būtų, jeigu būtų kitaip? Kiek gyvenimo reikia, kad nustotum ilgėtis? Kiek sapnų susapnuot reikia, kad jo veidas juose jau nebegąsdintų? Kiek reikia dienų pramylėti kitą, kad tas kitas nebeatrodytų mylimas? Kiek naktų reikia pražiūrėt į lubas, skaičuojant žvaigždes, laikant ranką kito, o įsivaizduojant ką kitą? Kiek reikia atiduoti ir kiek pasiimti, kad pagaliau suprastum, kad gyvenimas geresnis, nei buvo? Kad keliais skirtingais ne veltui pasukot. Ir ar tikrai bėgtum paskui jį, jeigu tik galėtum? Ar eitum paskui jį, jeigu jis pakviestų? Jeigu pasakytų, kad klydo, kad jo kelias tik su Tavim nutiestas, ar nesuabejotum jo teisumu? Ar eitum, nepaisant visko, kas buvo ir ką kalbėjai, ką žadėjai tiek sau, tiek kitiems? Ar sektum paskui jį, nors turėtum kitą gyvenimą? Ar negalėtum atsispirti, nors žinotum, kad jo lūpos degina? Ar pasiduotum aistrai, jeigu žinotum, kad apie tai niekas nesužinos? Ar atiduotum dar kartą save, kad įsitikintum, kad neklydai? Ar atsiduotum visa, kad galėtum pasakyti, kad patyrei tai, kas kitiems uždrausta?
Ar ir vėl garsiai prisipažintum apie tą jausmą, kurį kiekvieną dieną nužudyt bandai? Ar išdrįstum pripažinti, kad tai, ką kitiems sakei, buvo melas? Ar iš tiesų būtų nusispjaut į aplinkybes, į žmones, kurie yra ir niekur nebėga? Ar nė kiek nebijotum, kad tas žmogus ir vėl apsigalvos?
(wordsnotmine)

View more