Pirmiem 2 paspaudusiem like, palaikini 15 atsakymu, ok?:)
na gerai ;)
❤️ Likes
show all
Latest answers from Always messy always princess♡
Ikelk savo nuotrauka su suknele arba sijonu
Nežinau, kiek ilgam grįžau, bet sveiki :')
Kokia tiesa, o gal labiau principu, vadovaujiesi kasdien?
Kasdien nieku nesivadovauju, nes mano požiūris į gyvenimą keičiasi greičiau nei orai, bet kuomet atrodo, kad viskas negerai, užsimotyvuoti naudoju dainų žodžius. Pvz:
,,What a shame, what a shame
To judge a life that you can't change''
&
,,'Cause if you don't believe,
It can't hurt you''
,,What a shame, what a shame
To judge a life that you can't change''
&
,,'Cause if you don't believe,
It can't hurt you''
Toks lengvesnis klausimas. Kodėl yra taip sunku užmiršti svarbu žmogų ?
Vien žodis ''svarbų'' daug ką pasako. Tą titulą žmogus užsitarnauja savo poelgiais, kurie tave sužavi, todėl tu užklijuoji jam svarbaus žmogaus etiketę. O viskas kas mus sužavi- mums įsimena. O ypač, kai su tuo svarbiuoju žmogumi kūrei ateitį, prisiminimus, akimirkas, istorijas. Ir kai tas žmogus pasišalina iš mūsų gyvenimo, mes norim per naujo pajausti visą tai ką jautėm jo pašonei, pamirštam visas nuodėmes, kurios mus silpnino, išauštinam ir padarom jį dar svarbesnį, nes visada norime to ko negalime gauti. Todėl taip ir sunku palaidoti mintyse žmogų, kuris tau tiek visko gero padarė.
Kodėl kai kurie mano,kad turi teisę griauti kitų žmonių gyvenimus?
Manau, tai yra retorinis klausimas. O ir diskutuoti čia galima iki begalybės. Gal net ir atgal užtektų. Yra daug versijų, daug skirtingų pozicijų, situacijų. Galbūt, jie nenorėjo sugriauti, o padarė tik dėl to, kad save išsaugotų. Galbūt, pats leidaisi. Galbūt, kažkada tu sugriovei jų pats to nežinodamas. Žmonės yra trapūs ir labai visi saviti. O ir be to, ta sugriauto gyvenimo sąvoka, skamba lyg paaugliškas noras pasiskųsti dėl sudaužytos širdies. Like c'mon, gyvenimas nesugriuna iki kol gyveni. Gal aptrupa, gal deformuojasi, keičia pavidalą, kad galėtum atgimti. Tik reikia ieškoti savyje savęs. Klausytis savo minčių. Tiesiog, šiuo metu tikrai žinau, kaip gyvenimas gali stipriai truptėti, gabalais kristi, bet ką, aš stengiuosi tai ignoruoti ir daryti tai, kas man reikia džiaugsmo, nors galbūt, neturiu tam nei jėgų nei noro. Bet.. sustojau. Padariau pauzę. Dingo noras rašyti, bet toliau rašau, nes galbūt, kažkam tai bus spyris nors gerokai pakeičiau temos trajektoriją. Svarbiausia, neleisk, kad iš tavo gyvenimo plytų, kažkas kitas sau statytųsi gyvenimą. Ir pamąstyk.
Kodėl tu toks??
O ką aš žinau.
Net nežinau ar tokia iš vadžainos iššoviau ar gyvenimas mane tokią suformavo. Truputėlį keista. Susimąsčiau.
Net nežinau ar tokia iš vadžainos iššoviau ar gyvenimas mane tokią suformavo. Truputėlį keista. Susimąsčiau.
Kaip vasarą?
Puikiai! Stengiuosi kuo mažiau laiko praleisti namuose, nepraleisti gerų progų, nestabdyti savo gyvenimo dėl kitų žmonių, atsipalaiduoti ir leisti tai vasarai tekėti pilnai įspūdžių ir naujų potyrių ^^ Keli festai (vienas iš jų nuotraukoje), dainų šventė, konkursai, išvykos, camp'inimas, žodžiu, neleisiu prabėgti vasarai prie kompiuterio ar knygos, nes jie visada bus tokie pat, niekur nepabėgs, o vat, kad ir tie patys festai ar renginiai niekada nebus visiškai vienodi..
kas cia per nesamone :D
Šita nesąmonė gyvenimu vadinama :'D
Kaip manai ar mylimas žmogus visada yra laimingas?🤔 Geros savaitėles,dienos ar dar kažko.😅🖤
Meile nevisada dvipusė. Taip, kad ne. Nors ir dvipusė, vistiek manau, kad ne. Tarkim, miršta tavo artimas žmogus ir nors esi mylimas kitų tau brangių žmonių, tu nesi laimingas. Taip pat, nors tave ir myli tu gali pats iš savęs nejausti laimės, nes tiesiog esi miręs viduje, pūvanti tavo siela. Tu ir mylėdama gali nejausti laimės, tarkim jai myli du žmones arba myli tą ko negali mylėti, pati save kaltini, už tai, kad myli, ir jautiesi nelaiminga. Manau meilė ir laimė nėra priklausomi vienas nuo kito, ir manau niekas pasaulyje nėra kažko priklausomas, mes esam unikalūs, mes esam tokie ir nekitokie. Tokia mano teorija.
Kas tave LABAI užknisa šiuo metu?
Aghh kaip senai čia buvau, net keista, atpratau reikšti savas mintis, nu whatever.
Oj mane šiuo metu daug kas užknisa, kai kuriems gali pasirodyti, kad aš kaip kokia senutė, kuriai visi trukdo. Kadangi mane labai trikdo šiuolaikinis jaunimas. 9 iš 10 merginų, bet kokį savo apdarą ar tai būtų maikė, megztinis, džempas ar kažkas kas visiškai netinka tokiai aprangai, susikiša į kelnes, džinsus. Okay, pati kartais irgi taip darau, jei fucking dera. Bet kam dabar demonstruoti savo atsikišusi pilvą ar užpakaliuką, kurio greičiausiai net neturi, krutinę kuri su push up liemenėle labai gražiai stovi. Tiesiog taip basic atrodo. Taipogi erzina merginų susireikšminimas, kai pagauna kokio vaikino žvilgsnį ir pasikelia iki dangaus, kad va aš čia patinku vaikinas, visi mane giria, kokia aš faina, kokia aš graži. Maždaug stop. Galėčiau rašyti ir rašyti, vien pasirėmus mūsų mokyklos merginomis, bet tiesiog pyktis kyla.
Oj mane šiuo metu daug kas užknisa, kai kuriems gali pasirodyti, kad aš kaip kokia senutė, kuriai visi trukdo. Kadangi mane labai trikdo šiuolaikinis jaunimas. 9 iš 10 merginų, bet kokį savo apdarą ar tai būtų maikė, megztinis, džempas ar kažkas kas visiškai netinka tokiai aprangai, susikiša į kelnes, džinsus. Okay, pati kartais irgi taip darau, jei fucking dera. Bet kam dabar demonstruoti savo atsikišusi pilvą ar užpakaliuką, kurio greičiausiai net neturi, krutinę kuri su push up liemenėle labai gražiai stovi. Tiesiog taip basic atrodo. Taipogi erzina merginų susireikšminimas, kai pagauna kokio vaikino žvilgsnį ir pasikelia iki dangaus, kad va aš čia patinku vaikinas, visi mane giria, kokia aš faina, kokia aš graži. Maždaug stop. Galėčiau rašyti ir rašyti, vien pasirėmus mūsų mokyklos merginomis, bet tiesiog pyktis kyla.
Sveiki mielieji 💕 kaip manote, ar žmogus gali nujausti savo mirtį? Kur jis patenka po jos? O gal su mirtimi viskas baigiasi? Kokios jūs mirties bijote labiausiai? Ar apskritai bijote mirti?
Mirtis.. Ko gero vienas iš mėgstamiausių žodžių. Tiek daug telpa į jį. Tiek blogų tiek gerų žodžių. Tikiu, kad po mirties mūsų lauks pomirtinis pasaulis, tik įdomu kaip ten viskas bus, ar tai bus pragaras po pragaro, ar tai bus rojus po gyvenimo žemėje. Taipogi, nemanau, kad mirties reikia bijoti, tai neišvengiama, vienus anksčiau paima, kitus vėliau. Aš asmeniškai visiškai jos nebijau, gal net ir laukiu, nežinomybė ir tikėjimas traukia mane.. Koks tikėjimas? Kad viskas bus lengviau. Kiti žmonės, kiti jausmai. Tikėjimas, kad nebūsiu įskaudinta ir pati nieko neskaudinsiu. O noriu tokios mirties, kad tai būtų mano noru, na arba nebūtinai, bet lyg ir netyčia, kad kiti nekaltintų savęs. Kad mano visos kančios, mintys, išgyvenimai pūtų su manimi karste. Niekieno neišgirsti.
