Kodėl visada paleidžiam tuos, kuriuos labiausiai mylim? Kodėl nebūnam su tais, kurių apkabinimo labiausiai reikia? Kas mes tokie, kad atimtumėm iš savęs prigimtinę teisę būti laimingais ir mylėti? Kodėl šypseną veide neretai pakeičiame ašaromis akyse? Manau, niekada nesuprasiu, kai kurių žmonių poelgių. Tiesiog atliekam egzekuciją savo sielai, laimei. Kalbu apie tai, kai mes, po tam tikrų blogų potyrių, pasistatom sieną aplink save ir pro ją nieko nebeįleidžiam. Suprantu, kartais sunku pasitikėti žmonėmis po to, kai kažkuris iš jų su Tavim elgėsi negražiai, įskaudino ar, paprasčiausiai, žaidė. Žinau tik vieną, mylėti yra nuostabus jausmas. Tad mylėkit. Neskaudinkit savęs. Neatstumkit žmonių. Visi mes patiriam skausmo, bet dėl praeities neverta atimti iš savęs džiaugsmo 👑
Ar teko būti "antru variantu" žmogaus gyvenime, kuris pasirenka ne jus, bet kitus? Kokia savijauta buvo? Kaip elgiatės?
Taip, yra tekę. Kai žmogus, bendravęs su manim, po kurio laiko mane atstūmė dėl kito žmogaus. Iš pradžių, aišku, skaudu ir liūdna buvo, tačiau susitaikiau su tuo ir pamiršau.
Trūkumas žmonių, kurie būtų tikrai nuoširdūs, bendrautų nesiekiant naudos, linkėtų gero. Tačiau, teko susipažinti ir su tokiais, kurie melavo viską, apgaudinėjo, tik nesuprantu kodėl. Sugriovė tai, ką turėjau.. Šlykštu, kokių žmonių yra.
Be abejonės naktis. Gera stebėti dangų, pilną žvaigždžių, ir matyti, kaip kiekviena iš jų spindi vis labiau. Tamsoje galima išlieti susikaupusias emocijas ir nesulaukti klausimų iš aplinkinių, kodėl be šypsenos, kodėl ašaros akyse, ar kodėl kvailai šypsausi žiūrėdama į telefono ekraną..🖤