cute but psycho⚧

Va ką aš noriu parašyt vienam žmoguj bet negaliu.. del to ir liūdžiu, verkiu. Man to žmogaus reikia.."Žinai, aš dabar tiesiog sėdžiu viena.Už lango lyja lietus ir plauna liūdesį.Nuplauna visą liūdesį nuo namų,gatvių,žmonių,medžių ir kalnų.Nustojus lietui viskas būna atsigavę.Išėjus į lauką galima įkvėpti gaivaus miškų oro.Bet aš dabar sėdžiu viena ir galvoju apie gyvenimą.Galvoju ir apie tave.Apgalvoju kiekvieną žingsnį nuo tada, kai susitikom pirmą kartą.Nuo rankų drebėjimo ir širdies plakimo greičiau.O kas , jei ji niekad nenustos plakusi taip greit vos tik pagalvosiu apie tave, o kas, jei niekad nenustosiu tavęs mylėjusi? Kas bus tuomet ,kai tu vieną dieną atsikelsi ir suprasi,kad pilna geresnių ir paliksi mane, o aš vis dar taip pat velniškai tave mylėsiu?Tu žinai,kad tada kiekviena diena bus kaip pragaras, kuriame karšta ugnis mane vis labiau degins iš vidaus.Ir tas kaltės jausmas,kuris visad kankins lėtai ir skaudžiai.Tikriausiai niekas nesupras to jausmo,kol nepatirs pats, kai mylimas žmogus tiesiog išeina iš gyvenimo ir palieka tave su dauguma klausimų, į kuriuos niekada nebegausi atsakymų.Kai plyšta širdis ir supranti ,kad daugiau niekad nepamilsi.Pasakysiu tik viena,esu pagal metus per jauna kalbėti tokiomis temomis,nes pasakytumėt ,kad neturiu visiškai jokios patirties ir kad nežinau,kas yra meilė bei tikras gyvenimas.Tačiau aš galbūt patyriau daugiau, nei patiria kuris nors suaugęs per visą gyvenimą.Patyriau tai,ko niekad negalvojau patirsianti.Buvo akimirkų , kai tikrai nežinojau kur eit ir ką daryt, viskas krito iš rankų ir skaudėjo taip, jog galvojau,kad niekas nebegali manęs išgelbėt.Nepadėjo net išsipasakojimai geriausioms draugėms,nes giliai viduje, ypač vakarais vis tiek kirbėdavo kažkas, ką žinojau,kad negaliu niekam sakyti.Tačiau labiausiai graužė tas nežinojimo jausmas, kai sėdėdavau savo kambaryje ant lovos,žiūrėdavau į vieną tašką ir viduje būdavo taip tuščia tarsi dykumoje.Tomis akimirkomis bijojau vieno-nepalūžti.Vis stojausi ant kojų ir bandydavau eiti toliau, bet klupdavau,tačiau vėl stojausi.Bandžiau kabintis į gyvenimą visais įmanomais būdais.Pašlijo sveikata,suprastėjo mokslai,vidus lėtai mirė.Atrodė ,kad visas pasaulis nusiteikęs prieš mane. Sutikau draugę, ji man padėjau, bandžiau kitais vaikinais pamiršt tave. Nesugebėjau. Kad ir kiek mėnesiu praejo visvien velniškai tave myliu!"

View more