Ėjau į miestą, poliklinikoj buvau. Paskui šiek tiek rūbų apsipirkau, laikrodį iš pašto pasiėmiau (siuntinį). Ėjau naujam kačiukui indelio ir maisto pirkt:)
jaučiuosi kaip per lietuvių kalbos olimpiadą vėl:') Patriotizmas, tai Tavo šalies ir Tavo vaikų ateitis. naah, nenoriu labai plėstis tokiais klausimais, tyngiu:")
Ai tokia pusė velnio. Mokykloj turėjau papasakoti tai, ko niekas neturėjo žinoti, tačiau tai vienintelė mokytoja, kuria aš, manau, pasitikiu stipriai, tai galbūt nieko blogo nebus. Paskui pakilo labai stipriai nuotaika, kai atėjo telefono dėkliukas :))))))
Jei mes nenorime daryti to ką mums liepe, bet žinodami kad nedare to nuliūdinsim o gal būt įskaudinsim žmogų. Tokiu atvėju kaip jaučiaties? O gal taip net nebuvo?
Pažįstamas jausmas...:) Tada stovi ant ribos 'klausyti proto ar širdies'. Atrodo nori pasiaukoti dėl kito, tačiau save įskaudinti taip pat nėra gerai. O ir priešingai nėra geras variantas. Tačiau apsispręsti vis tiek reikia. Dažnai aukojuosi dėl kitų neatsižvelgdama į save.
Visi mano pirmieji gyvenimo metai ir metai, iki kol suėjo 10, buvo patys patys geriausi. Tada nerūpėjo telefonas ir kompiuteris (nors tokio dar ilgai namuose ir neturėjome, o kai ir atsirado, jis man būdavo paskutinėje vietoje). Svarbu buvo laiku grįžti namo, nes jeigu negrįšiu, tai žinau, kad kitą dieną negalėsiu išeiti į lauką su draugais. Na ir patys draugai. Būdavome galingoji trijulė (kaimynė, brolis ir aš). Uh, kiek prisiminimų, kuriuos net gėda būtų pasakoti. O ir kita draugė, su kuria praleisdavau didžiają laiko dalį... Vienu žodžiu, mano vaikystė buvo TOBULA!💞 (neskaitant tų nelaimingų savaitgalių)